Maždaug 2 750 tonų amonio nitrato 2020 m. rugpjūčio 4 d. sukėlė didžiulį sprogimą Beiruto uoste. 204 žmonės žuvo, tūkstančiai sužeista, daugiau kaip 300 000 liko be pastogės. Žala, padaryta nekilnojamajam turtui, siekė apie 15 milijardų JAV dolerių. Pavojingi chemikalai, skirti trąšų gamybai, be priežiūros gulėjo sandėlyje septynerius metus – taip ilgai sandėliuojami, absorbuodami drėgmę, jie virto kieta mase, todėl tapo dar pavojingesni.
Degi medžiaga užsiplieskė, kai didžiulės kompaktiškos amonio nitrato sankaupos pašonėje darbininkai ėmė virinti duris. Iš dalies gaisrą sukėlė neatsargumas, nes, kaip pabrėžė vienas vietinis darbininkas, tame pačiame angare kartu su sprogstamąją galią turin- čiais chemikalais laikytos net medžiagos, naudojamos fejerverkų gamybai.
Prekybą pavojingomis medžiagomis, jų siuntimą, priežiūrą ir laikymą reguliuoja keletas tarptautinių sutarčių. Viena iš tokių yra Roterdamo konvencija,1skatinanti atvirą keitimąsi informacija, reikalaujanti, kad chemikalų eksportuotojai adekvačiai juos apibūdintų, nurodanti, kaip saugiai tokį krovinį transportuoti, informuojanti pirkėjus, kokie apribojimai bei draudimai taikomi tokiam pirkiniui. Konvencijos signatarai gali chemikalus, įrašytus į sutartį, įsileisti arba jų nepriimti, o eksportuojančios šalys yra įpareigotos savo jurisdikcijos ribose užtikrinti, kad gamintojai laikytųsi nustatytų sąlygų.2 Remiantis vien šia sutartimi lyg ir visoms šalims turėtų būti žinoma, kaip elgtis su pavojingomis medžiagomis, kaip jas sandėliuoti.
Tarptautinis pavojingų krovinių plukdymo jūra kodeksas skirtas „sustiprinti ir suvienodinti […] saugų gabenimą […], užkirsti kelią aplinkos taršai.“ Deja, didžioji šio kodekso dalis yra tik patariamojo pobūdžio. Pasak ekspertų, pervežant nuodingus chemikalus šių taisyklių dažniausiai nepaisoma, kartais apgaulingai deklaruojant, neva jų pavyzdingai laikomasi…
Kritikų teigimu, taip yra todėl, kad pernelyg dideli techniniai reikalavimai apsunkina gabenimą. Taigi kai kurios šalys šio kodekso arba nesilaiko, arba interpretuoja jį laisvai, o tai padidina nelaimingų atsitikimų ir taršos riziką. Naujausios kodekso pataisos padidina jo veiksmingumą, tačiau ir jos kol kas nepakankamai griežtai apibrėžia, kas darytina, kad būtų išvengta tokio pobūdžio nelaimių.
Užkirsti kelią industrinėms nelaimėms teoriškai turėtų Europos Sąjungos Seveso direktyva, tačiau ji daugiausia susijusi vien su katastrofų vadyba ir padarinių likvidavimu. Įstatymai neapima prevencinių veiksmų, pavyzdžiui, nereikalaujama, kad pavojingiems chemikalams būtų ieškoma pakaitalų, ten, kur tik įmanoma, apskritai juos eliminuojant, o gamybos bei naudojimo procese diegiant saugesnes alternatyvas. Ši direktyva skylėta ir tuo atžvilgiu, kad subjektams, vykdantiems pavojingą veiklą, nėra privaloma nei apsidrausti, nei prisiimti tiesioginę atsakomybę, o tai iš esmės prieštarauja principui „teršėjas susimoka“.
Vykdytojai net nėra įpareigojami prižiūrėti pavojingų chemikalų naudojimo ir saugojimo, nors būtent tai galėtų užtikrinti, kad konkretūs savininkai bus patraukti atsakomybėn, jei nelaimė įvyks dėl jų kaltės, taigi turės atlyginti nuostolius. Šiuo metu didžiuma multinacionalinių kompanijų naudojasi galimybėmis veikti nelyg keletas atskirų juridinių vienetų su ribota atsakomybe, todėl išvengia atpildo net už tragiškai pražūtingus savo veiklos padarinius.
Seveso direktyvos taikomas vadinamasis „domino efektas“ turėtų užkirsti kelią bent jau potencialiai patiems pavojingiausiems veiksniams, tokiems kaip netinkamas pavojingų medžiagų laikymas rizikingoje vietoje. Tačiau šio principo ne visuomet laikomasi net Europos Sąjungoje. Budapešte, buvusioje chemijos gamykloje, tūkstančiai tonų nenaudojamos degios, potencialiai sprogstamos medžiagos buvo sandėliuojama greta chlorino rezervuarų pačiame miesto centre. Jei toksiškų medžiagų nutekėjimas, įvykęs 2015 m., būtų pasiekęs chlorino talpyklą, sprogimas būtų nusinešęs šimtus gyvybių.
Bazelio konvencija, reglamentuojanti pavojingų teršalų ir jų atliekų gabenimą per valstybių sienas, yra dar vienas svarbus dokumentas, turintis užkirsti kelią nelegaliai veiklai, susijusiai su cheminėmis nuotekomis ir tarša. 1995 m. ši konvencija apjungta su Bazelio susitarimu, kuris draudžia pavojingas atliekas iš 37 valstybių, OECD narių, gabenti į mažiau išsivysčiusias šalis. Kai kurios valstybės, tarp jų Australija, Kanada, JAV, priešinasi šiam draudimui, tačiau ES be išlygų jam pritarė.
Bazelio konvencija priimta, siekiant apriboti pavojingų teršalų gamybą, užtikrinti, kad visi jos procesai bus saugūs aplinkosaugos požiūriu. Pataisa, įsigalėjusi 2021 m. sausio 1 d., dar griežčiau kontroliuoja prekybą, ypač plastiku.
Dauguma pasaulio šalių prisijungė prie Bazelio konvencijos, išskyrus kai kurias ekscentriškas išimtis. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos šią konvenciją pasirašė, tačiau iki šiol neratifikavo, todėl pavojingas elektronikos ir plastiko atliekas toliau eksportuoja į besivystančias šalis.
Vengrija pirmą siaubingą pramonės katastrofą patyrė 2010 m., kai sprogo Ajkos aliuminio gamyklos rezervuaro užtvanka. Itin šarminė medžiaga (pH 13) užtvindė didžiulę teritoriją su miestais ir kaimais. Vengrai irgi nesilaikė Bazelio konvencijos reikalavimų, nes šarminį raudonąjį dumblą prieš pat šią nelaimę neteisingai priskyrė nepavojingoms atliekoms. Pagal konvenciją visos medžiagos su didesniu kaip 11,5 pH laikytinos toksiškomis.
Europos Komisija konstatavo, kad Ajkos-Kolontaro raudonasis dumblas turėjo būti klasifikuotas kaip pavojinga medžiaga, jos laikymui nustatant griežtus reikalavimus. Vengrijos valdžia pasielgė neatsakingai, leisdama MAL Hungarian Aliuminium tęsti darbą be jokių apribojimų.
Teismas nustatė – dėl to, kad sprogo Ajkos saugykla, kurioje buvo netinkamai laikomos pavojingos atliekos, kalti gamyklos vadovai. Šis itin svarbus sprendimas, be abejonės, yra istorinis, nes privačių kompanijų vadovai labai retais atvejais nuteisiami už nusikalstamą aplaidumą, sukeliantį ekologines katastrofas.
Tačiau Vengrijos teismo nuosprendis neatsako į klausimą, kaip vietos valdžia prisidėjo prie raudonojo dumblo išsiliejimo. Nuo 2002 m. iki pat sprogimo 2010-aisiais nė viena institucija neatliko rezervuaro patikros, neįvertino užtvankos griūties pavojaus. ES įstatymai reikalauja užtikrinti integruotą taršos prevenciją ir kontrolę, tačiau pagal leidimą, išduotą minėtai gamyklai, užtvankos griūtis nelaikyta net rizikos faktoriumi.
Beje, pastarąjį dešimtmetį leidimų išdavimo tvarka tapo dar liberalesnė, valdžia dabar jau net nebegali atlikti saugumo patikros. Iki šiol nėra ir įstatymų, kurie užtikrintų, kad „teršėjas gaus atpildą“. Pavyzdžiui, išsiliejus raudonajam dumblui, 90 proc. išlaidų, susijusių su katastrofos likvidavimu, padengė Vengrijos mokesčių mokėtojai.
Dar prieš tragediją Libane, 2015 m. rugpjūtį driokstelėjo sprogimas Kinijoje, Tiandžine, nusinešęs 170 gyvybių, keli šimtai žmonių buvo sužeista, nemaža miesto dalis virto griuvėsiais…
Šiuo atveju chemikalų administravimas buvo toks aplaidus, kad valdžia apskritai nežinojo, kas sukrauta sandėlyje, kuris sprogo. Pasirodo, kartu laikyta daug skirtingų toksiškų sprogstamųjų medžiagų – kalcio karbidas, natrio cianidas, kalio nitratas, 800 tonų amonio nitrato – būtent jis po penkerių metų sukėlė sprogimą Beirute.
Daugelį industrinių katastrofų Kinijoje pastaraisiais dešimtmečiais lėmė tai, kad nebuvo laikomasi elementarių taisyklių, kaip išvengti nelaimių, nesistengta mažinti aplinkai pražūtingos taršos. Ignoruotos prevencinės priemonės, tarkime, žalingų cheminių medžiagų nesistengta pakeisti mažiau toksiškomis, teršalų nebuvo atsisakoma net ir tais atvejais, kai tas yra įmanoma be didelių išlaidų. Kinijos valdžia, regis, nesugebėjo įteisinti net nacionalinių tokio pobūdžio reikalavimų.
2000 m. sausio 30 d. iš tvenkinio, esančio Aurulo aukso kasyklos gale, išsiliejo 100 000 kubinių metrų industrinio skysčio, susimaišiusio su cianidu ir kitomis toksiškomis medžiagomis. Nuodai užliejo Rumunijos regiono Baia Mare dirbamas žemes, pateko į Somesės upę, kur sunaikino iš esmės visą gyvybę. Apnuodijo ir Tišos upę Vengrijoje – išplukdyta daugiau kaip 1200 tonų negyvos žuvies, kilo pavojus šaltiniui, iš kurio tiekiamas geriamasis vanduo regionui, turin-čiam pustrečio milijono gyventojų.
Aurulas buvo Austrijos kompanijos Esmeralda Exploration ir Rumunijos vyriausybės bendra nuosavybė. Vengrijai pareikalavus, kad Rumunija atlygintų padarytą žalą, kompensuotų katastrofos likvidavimo išlaidas – 29,3 milijardo forintų (maždaug 110 milijonų eurų), Bukareštas atsisakė tą daryti, esą visa atsakomybė tenka Aurului, o šis savo ruožtu kaltino gausiai iškritusį sniegą. Teismo procesas vyko taip ilgai, kad bankrutavo ne tik Aurulas, bet ir jo įpėdinė. Praėjus penkeriems metams, byla buvo nutraukta, nelikus atsakovo. Teršėjams nereikėjo atlyginti žalos ir nuostolių, nes valdžia leido, kad atsakingi kompanijos vadovai pradingtų, taigi visas išlaidas teko padengti mokesčių mokėtojams.
Šie pavyzdžiai atskleidžia, kad visur taikomas tas pats ydingas modelis. Pavojingi chemikalai, paliekantys kalnus toksiškų atliekų, naudojami laisvai ir be saiko, nes niekas neverčia, kad kompanijos rinktųsi saugesnes alternatyvas. Silpna arba korumpuota valdžia neįstengia užtikrinti, kad įstatymai ir taisyklės būtų taikomos veiksmingai, o tai smarkiai padidina riziką. Gamyklų vadovybė dažnai priima netinkamus sprendimus, kurių niekas nekontroliuoja, darbuotojai irgi daro apmaudžias klaidas. Kai toks aplaidumas baigiasi tragedijomis, už padarinius, pražūtingus žmonėms ir aplinkai, niekas nėra atsakingas.
Žiaurių nelaimių būtų galima išvengti, jei šalių vyriausybės imtųsi prevencijos ir tas apsaugos priemones tinkamai įgyvendintų. Pirmiausia, ypač svarbu, kad pavojingi chemikalai būtų keičiami saugesnėmis medžiagomis ir technologijomis visais atvejais, kai tokia alternatyva yra įmanoma. Nors ES dokumentuose REACH, reguliuojančiuose chemikalus, pakaitos principas įteisintas, tačiau kol kas jis nėra tapęs realia praktika. ES Seveso direktyva jo irgi nelaiko svarbia industrinių nelaimių prevencijos dalimi.
Antra, svarbu turėti stiprią valdžią, kuri nepasiduotų partinėms ambicijoms, juo labiau nebūtų valdoma verslo interesų. Juk lėšos, kurias valdžia išleistų tinkamam inspektavimui, patikrinimams bei kitoms užkardymo akcijoms, visuomet bus šimtus kartų mažesnės už katastrofos atneštą žalą ir padarinių likvidavimo išlaidas. Tačiau didžiuma nelaimių rodo, kad valdžia nepajėgia nei pati veikti, laikydamasi egzistuojančių įstatymų, nei priversti, kad juos gerbtų kiti.
Galiausiai didžiuma pasaulio valstybių net neskuba nusistatyti tvarkos, kuri turėtų tiesioginę poveikio galią su būtinais finansiniais instrumentais. ES priimta Atsakomybės už aplinką direktyva irgi nereikalauja konkrečių finansinių garantijų. Tad įvykus nelaimei, ją sukėlusi kompanija tiesiog paskelbia bankrotą ir staiga nebelieka subjekto, atsakingo už padarytą žalą.
Didžiuma multinacionalinių kompanijų yra įsteigusios nepriklausomus juridinius vienetus, atsakingus už pavojingas operacijas, tad motininė kompanija lengvai išvengia atsakomybės už katastrofą, atsitikusią dėl jos kaltės. Net Seveso direktyva neužlopė šios spragos. Jei norime užtikrinti, kad visi subjektai ir savininkai taikytų tinkamas saugumo priemones, užkertančias kelią industrinėms tragedijoms, kompanijos turi būti priverstos prisiimti atsakomybę, apsidrausdamos arba pateikdamos bankų garantijas, kad bus atlyginta potenciali žala, susijusi su rizikingos jų veiklos keliamu pavojumi.
Anksčiau Roterdamo konvencija buvo susijusi su išankstinėmis procedūromis, taikytinomis tarptautinei prekybai tam tikrais pavojingais chemikalais ir pesticidais.
OECD tarybos rekomendacijos dėl informacijos, susijusios su uždraustų chemikalų arba tų, kurių įvežimas apribotas, pateikimo.
Published 5 October 2021
Original in English
Translated by
Marius Gaucys
First published by Eurozine (English version), Kultūros barai 9/2021 (Lithuanian version)
Contributed by Kultūros barai © Gergely Simon / Kultūros barai / Eurozine
PDF/PRINT
After over 20 years of publishing for free, Eurozine needs your support to get through an exceptionally lean year.
Become a Patron and get exciting perks for your help!
Want to hear a human voice?
Listen and subscribe wherever
you get your podcasts.
Subscribe to know what’s worth thinking about.
Once the heart of a civilization, the inland sea connecting Europe and Asia has lost most of its astonishing wildlife and is suffocating under marine mucilage. Industrial pollution and reckless sewage policies feed the phytoplankton that took over the sea. Kaya Genç recalls the rich history of his beloved Marmara and identifies the culprits behind its rapid demise.
COP26 lists collaboration as one of its main objectives. All views are seemingly welcome. And yet environmental justice, the law-making that should speak for Indigenous people, isn’t explicitly on the table. If laws and legal action remain static, based on corporate culpability after the fact to the exclusion of motive and context, how will future environmental plunder ever be avoided?
